Priemonė, lengvinanti miesto eismo sąlygas

Priemonė, lengvinanti miesto eismo sąlygas — apvažiuojamosios magistralės. jas perkelti miesto vidaus transporto ir iš užmiesčio įvažiojančių mašinų srautai sumažina eismo intensyvumą centrinėje dalyje, padidėja jos gatvių laidumas o apvažiuojamojoje magistralėje, kur nėra pėsčiųjų ir dažnų sankryžų, automobiliai gali važiuoti greičiau.

Norint, kad pėstieji miestuose jaustųsi visiškai saugūs, būtina taikyti progresyvius miestų planavimo principus: nuo automobilių eismo izoliuoti gyvenamuosius mikrorajonus, įrengti pėsčiųjų zonas centrinėse gatvėse, pėsčiųjų takus ir važiuojamąsias magistrales išdėstyti taip, kad nesikirstų, įrengti skirtingų lygių sankryžas ir perėjas. Daugeliu šių priemonių jau naudojamasi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje…

Gali pasirodyti, kad priemonės garantuojančios pėsčiųjų saugumą, grąžinančios jiems kažkada prarastas teises, yra nukreiptos prieš automobilį, „stumia” jį iš miesto. Iš tikrųjų taip nėra, nes atskirtas nuo pėsčiųjų automobilis gali būti daug efektyviau panaudojamas (padidėja važiavimo greitis, mažėja avarinių situacijų, nebereikia stovinėti prie pėsčiųjų perėjų ir pan.).

Niekas šiandien neabejoja, kad automobilis — pati patogiausia transporto priemonė. Tačiau automobilio, kaip susisiekimo priemonės, didžiausias trūkumas yra tas, kad mieste per parą jis vidutiniškai dešimt kartų daugiau, stovi negu važiuoja, o stovėjimui reikia vietos…

Šaligatviai ir žmogus

Šaligatviu einančiam žmogui tereikia 0,7 m2 ploto, važiuojančiam autobusu — du tris kartus daugiau, o lengvuoju automobiliu — jau 30-40 m2. Tačiau blogiausia yra ne tai. Blogiausia, kad mus atvežęs lengvasis automobilis turi stovėti ir laukti, kol sutvarkysime savo reikalus. Čia ir susiduriame su vietos trūkumu. Stovintis lengvasis automobilis kartu su privažiavimais užima 25 m2 plotą. O juk nuosavo automobilio paros laiko balansas yra maždaug toks: vieną valandą važiuoja, 4-6 valandas stovi aikštėse ir gatvėse. 17-19 valandų — garaže. Taigi kuo daugiau individualių automobilių, tuo daugiau reikia laisvos vietos, kad būtų kur juos pastatyti ir laikyti. Nesunku apskaičiuoti, kiek jos reikia jau dabar, kai Lietuvoje turime per 284 tūkst. individualių automobilių.

automobiliu-supirkimas-vilniuje

Miestas – automobilis – supirkimas

Pasak automobilių supirkėjų, kiemuose pilna nenaudojamų automobilių kuriuos galima supirkti ar utilizuoti įmonėms, kurios greitai ir sąžiningai pasiims automobilį, tikėtina ir primokės. Šiai dienai pagal supirkėjus kiekviename kieme būna nuo 2-7 automobilių kuriuos galima supirki. Kalbant apie miestus, Vilnius turbūt bene daugiausiai turintis tokių kiemų kur rasti galima tikrai nemazai automobilių. Pasak automobilių supirkimas Vilniuje tai geras versliukas studentams. Dideliame mieste dažnai labai sunku rasti vietą automobiliui pasistatyti, nes jų pilna skersgatviuose, stovėjimo aikštelėse ir prie šaligatvių. Palei šaligatvius tirštomis eilėmis išrikiuoti automobiliai susiaurina gatvės važiuojamąją dalį ir, žinoma, mažina jos laidumą, sunkina važiavimo sąlygas, o lengvieji automobiliai, ieškodami sau laisvos vietos, dar labiau, apkrauna ir taip jau užgrūstas gatves. Kad gatvėse nebūtų stovinčių ir judančių automobilių susikimšimo, miestuose, ypač jų centruose, stengiamasi įrengti kuo daugiau stovėjimo, arba parkavimo, aikštelių (jos žymimos ženklu P; anglų parking — automobilių stovėjimo vieta). Daugelyje Vakarų Europos bei Amerikos miestų tokios aikštelės užima 15–20 proc. jų centrų teritorijos, bet vietos automobiliams jose nuolatos stinga.

Vietos pertekliaus stovintiems automobiliams nėra ir Lietuvos miestuose. Vilniaus, Kauno centrų stovėjimo aikštelėse sutelpa vos trečdalis visų čia atvykstančių automobilių, o kitus reikia sustatyti palei šaligatvius arba kiemuose.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilis

Garo automobilis anksčiau buvo prabangos prekė

Garo automobilių laikų patikrintu galima laikyti žodį „šoferis”, tebevartojamą greta žodžio „vairuotojas”. Šis žodis yra atėjės iš prancūzų kalbos, kur „chauffeur” pirminė reikšmė buvo „kūrikas”, nes juk iš tiesų pirmųjų garo automobilių vairuotojams daugiau tekdavo darbuotis pagaikščiu negu vairavmo svirtimis.
Apie 1850 m. anglai ir prancūzai garo automobilius panaudoja dirvonams arti ir kitiems žemės darbams. Atėjo laikas ir Iengvam garo automobiliui — dabartinių lengvųjų automobilių protėviui. Idomu, kad antrojoje XIX amžiaus pusėje jam atsi-rasti padėjo… dviratis. Prancūzų išradėjams Džoržu’i Butonui ir Albertui de Dionui pasisekė sukurti nedidelį garo katilą ir pritaisyti jį prie dviračio. Lengvas vienos arklio jėgos variklis kartu su garo katilu svėrė penkiasdešimt kilogramų. Šie išradėjai taip pat gamino lengvus triračius ir keturračius garo automobilius.

Automobilis ir išradėjas

Tačiau ir lengvųjų automobilių garo variklių trūkumai buvo akivaizdūs. įvairiū kraštų išradėjai atkakliai ieškojo, kas galėtų pakeisti garą. Buvo bandoma panaudoti saVaeigiui vežimui dujų variklį, kurio cilindruose degtų šviečiančios dujos. Bet šios idėjos nieko neišėjo dar nebuvo žinomi keturtakčio vidaus degimo variklio principai.

automobiliu-nuoma
Naujieji prancūzų garo automobilių varikliai turėjo įrengtą žibalo degyklą vietoje gremėzdiškos anglių pakuros. Nebereikėjo didelės anglių atsargos garo katilui šildyti, o patys varikliai tapo daug lengvesni ir galingesni. Čia pasižymėjo prancūzų išradėjas L. Serpolė. Jis sukuria garo katilą su specialiu gyvatuku. Gerokai vėliau, 1902 metais, L. Serpolė savo garo automobiliu pasiekia automobilių greičio rekordą — 120 km/h, po metų — 144 km/h.

Garo automobilis – prabanga

Atrodė, jog graži garo automobilių ateitis nebe­gali kelti jokių abejonių. Žmonės prie jų priprato, konstruktoriai smarkiai patobulino garo variklius, bet XIX amžiaus aštuoniasdešimtaisiais metais atsiranda automobiliai su benzininiais vidaus degimo varikliais, kurie gana greitai nurungė savo pirmtakus. Aišku tai buvo prabangos prekė. Sau galėjo nedaugelis turėti tokį malonumą.

Ir vis dėlto automobilių technikos evoliucijoje garo automobiliai suvaidino milžinišką vaidmenį. Buvo irodyta, kad galima sukurti savaeigę mašiną, buvo pritaikyti ir išbandyti šiuolaikinio automobilio mechanizmai vairo trapecija, stabdžiai, diferencia­las. Nuo septynioliktojo amžiaus įvairiose šalyse pradedami kurti „savaeigiai ekipažai”, varomi žmo­gaus raumenų jėga. Čia pasireiškė ir nagingi rusų liaudies meistrai. XVIII a. viduryje Nižgorodo gu­bernijos valstietis Leontijus Šamšurenkovas sukons­travo ekipažą, kuris buvo minamas dviejų žmonių. Savo „kūdiki” Šamšurenkovas pavachno savaeigiu vežimėliu (samobeglaja koliaska).

http://luxurytransport.lt/prabangių automobilių nuoma vilniuje. Šiems mūsų draugams ačiū už puikų straipsnį.

taip pat naudotas šaltinis: http://pauliusc.lt/ar-elektromobilis-yra-prabanga-dabr-ir-pries-100-metu/

PIRMINIS ARIMAS ARBA FREZAVIMAS

Pagrindinis dirvožemio pirminio įdirbimo darbas – frezavimas arba kitaip vadinamas arimas.

Stora stipri velėna, kupstai, užsilikusios pašalintų augalų Saknys, nugrimzdusitį medžitį likučiai, kelmai sudaro labai sunkias arimo/frezavimo sąlygas. Todėl pirminiam arimui gaminami specialūs krūmų plū­gai. Jų rėmai labai stiprūs ir aukšti, kad neužsikimštų velėna, šak­nimiS, augmenija. Šie plūgai perpiauna 8-10 cm storio šaknis, suskaldo užsilikusius apipuvusius kelmus bei medžių liekanas, su­sidoroja su 40 cm aukščio kupstais, 1,5 m aukščio ir 5-6 cm storio krūmais. Krūmų plūbai, pritaikyti darbui pelkėse, praplatinant ra­tus ir dar daugiau paaukštinant ir sutvirtinant rėmą, vadinami krū­mų-pelklų plūgais.

Pagrindiniai frezavimo tikslai

Pagrindinis pirminio frezavimo tikslas  visiškai (180°) apversti velėną, kad pradinė augmenija, patekusi į apačią, žūtų ir velėna suirtų.

Arimas stačiais suvertimais, o taip pat pirminis arimas, apver­čiant velėną krūmų ir krūmų-pelkių plūgais, esti ne gilesnis kaip 25-30 cm. Tam pasitelkiama technika – žemės frezos. Tai tokia technika, kuri padeda ūkininkui geriau susitvarkyti su žemės problemomis ariant ar frezuojant.

Frezuojant su priešplūgiu, priešplūgis nupiauna 15-25 cm storio viršutinį velėnos sluoksnį, kurį pagrindinis korpusas užverčia 45-50 cm gilumo vagoje. Plantažiniais plūgais galima arti nuo 30-35 cm iki 70-100 cm gilumo, neiverčiant viršutinių dirvos sluoksnių gilyn.

c3

Dabar pirminiam arimui dažniausiai naudojamas krūmų-pelkių plūgas PKB-56 (68 pav.). Sis vieno korpuso plūgas su diskiniu peiliu tinka visoms naujai jsisavinamoms žemėms arti, išskyrus pel­kes su labai storu samanų sluoksniu ir aukštais kupstais, kurių diskinis plūgo peilis neisteng,ia perpiauti. Plūgo verstuvas pusiau sraigtinis. 80 cm skersmens diskinis peilis perpiauna šaknis, jei jos ne storesnės kaip 10 cm, o per storesnes šaknis ir akmenis perrieda. Ariant durpynus, rėmo užpakalyje pritvirtintas kablys ištraukia medienos likučius. Didžiausias arimo gilumas 25 cm, vagos plotis — 56 cm. Prickiniti ratų skersmuo 80 cm, ratlankių plotis — 25 cm, svoris 1100 kg, traukos  800-1000 .kg,našumas•– 0,20– 0,25 ha per valandą.

PAVIRSIAUS PLANIRAVIMAS

Lygūs dirbamų laukų ir pievų paviršiai sudaro paiankias sąly­gas žemės ūkio kultūroms augti, o taip pat ir žemės ūkio mašing darbui. Todėl, isisavinant naujas žemes, reikia, kiek galima, pa­viršių išlyginti, ir nuplaniruoti. Pirmiausia reikia užlyginti duobes, kurios lieka išrovus kelmus ir nurinkus stambesniuosius akmenis. Duobėms ir šiaip jau dauboms užpilti žemės imamos iš aukštesnių vietų. Žemes galima transportuoti paprasčiausiomis arklinėmis ir traktorinėmis velkėmis arba šiupeliais. Didesni planiravimo dar­b-a1 atliekami skreperiais, greideriais, buldozeriais. Šiam tikslui galima naudoti taip pat ir rautuvo-rinktuvą.

Parengė/ remtasi mūsų draugais: litalis.lt – žemės ūkio technika.

Taip pat remtasi: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDem%C4%97s_%C5%ABkis

Žalos atlyginimas po avarijos – svarbu ilgai nelaukti

Po autoįvykio laikas yra svarbus faktorius. Jis padeda išsaugoti gyvybes, suteikti pirmą pagalbą, tinkamai informuoti visas struktūras. Laukti negalima, reikia veikti. Panašiai yra ir su neturtinės žalos atlyginimu po autoavarijos.

zalos-atlyginimas

Neretai nukentėję asmenys būna pakankamai pasyvūs. Jie nesugeba greitai pareikšti piniginių pretenzijų, net neįsivaizduoja norimo sumos dydžio. Jiems reikia laiko pasidomėti, pamąstyti, papildomai apie galimus variantus apsišviesti. Šiuos individus dera nuvilti, kad laikas yra pinigai, o jei nesuskubsi atlikti tinkamų veiksmų, į juos pretenduoti bus pakankamai sunku.

Pasyvumas ir prokurorai

Pasyvumas nesuteikia naudos ir prokurorams. Jie be civilinio ieškinio nesugebės greitai areštuoti eismo įvykio kaltininko, o jis tuo metu gali sugebėti ir pasislėpti, savo turimą turtą perrašyti kitiems asmenims. Teisingumas nebus įvykdytas, o nukentėjusysis bus pats kaltas dėl tokios susidariusios keblios situacijos.

Dera atsiminti, kad trys dienos yra tarsi auksinis skaičius, per kurį reikia pateikti savo turimas visas pretenzijas avarijos kaltininkui. Aišku, dokumentų paruošimas, jų kaupimas tikrai užtruks šiek tiek ilgiau, o gal ir asmuo nukentėjo smarkiau, jam pirmiau reikia pasirūpinti sveikatos atstatymu, o ne popierių rinkimu, bet per daug laukti negalima, kai jau užsidegė žalia šviesa, kreipkitės į visas reikalingas institucijas, nes tik taip jūsų balsas bus išgirstas.

Žinoma, naiviai tikėtis pralobti tikrai nėra verta. Teismai stengiasi įvertinti visas aplinkybes ir paskirti racionalias kompensacijas. Ieškiniuose reikėtų vengti per daug didelių sumų, nes kitu atveju teismas gali labai greitai susidaryti labai negatyvią nuomonę apie pareiškėją, nes ieškovas, jų akimis, gali norėti tik pasipinigauti ar pralobti, o sužeidimai nebuvo tokie jau ir sunkūs. Rankos ar kojos lūžis suteikia žmogui daugiau problemų nei kelių pirštų išnarinimas. Tikėtis didelės kompensacijos už nedidelį sveikatos sutrikdymą nereikia.

Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu tarp avarijos kaltininko ir nukentėjusiojo galima sudaryti ir susitarimą dėl žalos atlyginimo su aiškiai nurodytais terminais bei sumomis. Šis susitarimas siunčiamas į teismą patvirtinti, tada byla dažniausiai būna nutraukiama. Toks žingsnis sąžiningiems asmenims leidžia sutaupyti laiko. O jei kaltininkas negeba vykdyti savo įsipareigojimų, tai byla bus ir vėl atnaujinta. Nuo atsakomybės pabėgti nepavyks, bet ilgai laukti yra neprotinga.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Avarija

SKIEDINIO PARUOŠIMAS TINKUI

Visos sausos skiediniams ruošti medžiagos, taip pat ir kalkių tešla, matuojamos pagal tūrj ir seikėjamos indais, pavyzdžiui, kibirais, dėžėmis, o kartais ir krūvomis. Medžiagų tūrio san­tykiai skiediniuose paprastai nurodomi skaičiais; taigi, lygiomis dalimis sumaišytas kalkių ir smėlio skiedinys trumpai žymimas santykiu 1 : 1. Sudėtiniam kalkių cemento skiediniui 1 : 1 :4-9 paruošti reikia imti 1 tūrio dalį 1 t. d. cemento ir nuo 4 iki 9 t. d. smėlio. Vanduo paprastai nenurodomas. Jo pilama tiek, kiek reikia, kad skiedinys būtų tinkamo darbui tirštumo.

Kalkių skiedinio paruošimas

Paprastas kalkių skiedinys 1 : 2, 1 : 2,5 arba 1 : 3* daugiausia vartojamas visų rūšių sienoms bei luboms tinkuoti tiek viduje, tiek ir išorėje, išskyrus dalis, esančias nuolatinėje drėgmėje (rūsiai, pamatai, skalbyklos). Juo taip pat nepatariama tinkuoti ir betoninių paviršių.

Kalkių skiedinys paruošiamas labai paprastai: sijotas smėlis maišomas su skysta kalkių tešla, ir mišinys, reikalui esant, skiedžiamas vandeniu. Vanduo turi būti švarus, be kurių nors druskų ar dumblo priemaišų. Miestuose geriausia vartoti van­dentiekio vandenį.

Geras skiedinys, kaip ir kiekvienas kitas skiedinys, turi būti normaliai tirštas, riebus, plastiškas. Jis turi būti toks, kad jį galima būtų lengvai užkrėsti arba užtepti ant tinkuoja­mojo paviršiaus ir gerai išlyginti, kad jis prie tinkuojamojo paviršiaus gerai prikibtų ir išdžiūvęs sudarytū tvirtą, be nusė­dimų ir jtrūkimų tinko sluoksnį.

Skiediniai ir kalkės

Drėgmėje kietėjantieji (hidrauliniai) skiediniai. Be skiedinių, maišyti su hidraulinėmis kalkemis arba cementu, paminėtini skiediniai su paprastomis orinėmis kalkėmis ir kai kuriais hidrauliniais priedais: pucolanu, tufu, trepeliu, aukštakrosnių šlaku, maltų plyty arba molinių indų laužu. Šios medžiagos, nors pačios, sumaišytos su vandeniu, ir nesiriša, tačiau kalkėms jos teikia hidraulinių savybių. Hidroizoliaciniais ir hidrauliniais skiediniais reikia tinkuoti tuojau pat juos pagaminus.

šaltinis: KALKĖS IR JŲ RŪŠYS

Riebalų degintojai ir jų nauda

Nors tinkama mityba ir sportas yra geriausi būdai atsikratyti papildomų kilogramų, tam tikra dalis žmonių pasižymi nuolat kintančiu svoriu. Tai suteikia diskomfortą ir neleidžia būti tikriems, kad jų kūno formos išsilaikys ilgą laiką. Kad gautų papildomą pagalbą, leidžiančią veiksmingiau kovoti su antsvoriu, žmonės naudoja įvairius maisto papildus. Vieni populiariausių – riebalų degintojai, kurie gali užtikrinti ilgalaikį veikimą. Kokia jų nauda?

Riebalų degintojai – kas tai?

Riebalų degintojai – tai preparatai, kurių sudėtyje yra pagrindiniai riebalų deginimo komponentai: L-karnitinas, efedrinas, kofeinas ir pan. Dažniausiai šie papildai skirstomi į dvi grupes: termogenikus ir lipotropikus. Termogenikų veikimo paslaptis slypi kūno temperatūros padidėjime, kurio metu organizmas reikalauja papildomų kalorijų, gaunamų riebalų skilimo dėka. Lipotrenikai veikia kaip riebalų sintezės kepenyse slopintojai, didinantys riebalinių audinių skilimą iki riebalų rūgščių.

thermostim_hardcore-500x500

Greitesnė medžiagų apykaita

Riebalų degintojai turi savybę, kuri gerina medžiagų apykaitos darbą. Tai turi įtakos organizmo gebėjimui skaidyti kalorijas. Šis procesas padeda kaupti mažesnes maisto atsargas, kurios ir yra pagrindinė svorio augimo priežastis.

Ko reikia, kad jie taptų veiksmingi?

Jei manote, kad riebalų degintojai – tai stebuklingi maisto papildai, kuriuos geriant atsikratysite svorio, turėtumėte suprasti, kad vien jų nepakaks. Tai nepamainomas priedas, kurį reikia derinti su tinkama mityba ir sportu. Juk mūsų kūne nuolat vyksta įvairūs procesai, atsakingi už virškinimą, medžiagų pasisavinimą ir raumenų būseną. Kad visa tai veiktų jūsų kūno linijų naudai, reikalinga harmonija.

Kada riebalų degintojai žalingi?

Jei turite širdies ydų, skundžiatės aukštu kraujospūdžiu ar sergate diabetu – prieš pradedant vartoti tokio pobūdžio maisto papildus, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju. Taip pat riebalų degintojai turėtų būti vartojami pirmoje dienos pusėje. Juos geriant vakare, gali pasireikšti miego sutrikimai. Visada laikykitės pakuotėje nurodytų dozių ir nepiktnaudžiaukite papildais. Patikėkite, didesnis kiekis tikrai nepagreitins riebalų deginimo. Anaiptol, tai gali jums pakenkti. Jei pastebėsite nervinių sutrikimų užuomazgas, jausite pykinimą, nuovargį, galvos skausmus – pasistenkite, kad riebalų degintojai kurį laiką nebūtų vartojami. Po mėnesio papildų vartojimo patariama daryti 1–2 savaičių pertraukas. Jei juos vartosite nuolat, galite pajusti priklausomybę, mažės produkto efektyvumas.