savaeigis

Kad arklių traukiamas vežimas ar karieta galėtų tapti savaeigiu

Kad arklių traukiamas vežimas ar karieta galė­tų tapti savaeigiu, t. y. važiuoti be niekieno pa­galbos, reikalingas variklis, kuris turėjo būti pati­kimas ir pakankamai galingas. Tokia mintis vis daž­niau ateina išradėjams galvą. Kaip tik tuo rnetu buvo išrasta garo mašina. Garas, tas pats garas, ku­ris padarė milžinišką perversmą pramonėje, kuris

ilgam užvaldė geležinkeli, paliko ryškų pėdsaką ir automobilio biografijoje. Tąi buvo sausumos kelių lokomotyvų epocha. įvairiose šalyse beveik tuo pa­čiu metu pasirodo keisti, neiprasti, nuostabūs garu varomi vežimai.

Ir štai ramybę gerbiančios Anglijos, to gerai išauklėtų džentelmenų krašto, kelius išrieda triukš­minga, švilpianti, riaumojanti pabaisa. Naivūs, prie tylos pripratę valstiečiai, bijodami, kad „pragaro mašina“ išgąsdins ir išvaikys gyvulius, apmėtydavo pirmuosius jos keleivius akmenimis. Tais laikais daž­nai pirmųjų sausumos „garlaivių“ savininkai išduo­davo drąsiesiems keliautojams jų saugumo sumeti­mais… varinius ugniagesių šalmus (šiandieninio mo­tociklininkų šalmo prototipas).

Garo diližanus jau galima pavadinti tikrais „au­tomobiliais“, arba šiandieninių automobiliti protė­viais, tai yra savaeigiais ekipažais (pavadinimas SU­darytas iš graikų kalbos žo­džio „autos“ „pais“ ir lo­tynų „mobilis“ — „judantis“). Tačiau neužbėkime ivykiams už akių. Pirmąją automatinio veikimo garo mašiną 1763 metais sukūrė rusų mechani­kas Ivanas Polzunovas ir an­glas Džeimsas Vatas, o po ke­lerių metų, 1769-aisiais, pra­ncūzų karo inžinierius. N. Kiunjo sugalvota užkelti ją ant vežimo